KAIP MOKYTI ŽMONĖS Š***

Kadangi dirbu šiokia tokia renginių organizatore, nori nenori, į tavo kasdienybę atsitiktinumai atvelka įvairiausių žmonių. Nuo vietinių poetų, kurie savo egzistencija nesupratingai terlina eterį, iki rašančių politikų, aktorių, įvairiausių profilių jaunimiečių ir geros literatūros grandų. Bet negalvokit, kad aš netolerantiška. Šitie bent jau stengiasi būti natūralūs ir dažniausiai gaminti literatūrą.

Bet vis dažniau tenka susidurti su tokiais feikiniais bičais, kurie, atleiskit už netoleranciją, nesuprantu kaip patinka publikai? Ir dar tūkstančių tūkstančiams, nors mūsų šalyje ir taip nėra daug mūsų.

Sėdžiu tokio ale mitybos specialisto Vadimo Zizo nemokame seminare ir žiūriu, kaip pabaigoje, jam perskaičius laišką, parašytą savo mirusiai alchoholikei mamai, mano kolegės pradeda ašarotis. Vieną kone apima egzistencinės atvertys, kita įsikimba savo vaikinui į klešnę, dar gerai, kad ne už kiaušiukų pakimb. Nu pizdec, galvoju, teatre taip gerai nevaidina farsų, kaip realybėje žmonės.

Nusišypsau į ūsą, nes vis tiek reik išlaikyti rimtą rozą, juk atsakinga darbuotoja... Bet mintyse rimtai svarstau, kam čia tos perteklinės informacijos apie epistoliarinio žanro teoriją, kam tų šešių metų studijų, kai Vadimas Zizas brangiai išparduoda pigias savo knygas, atrodo, išsilavinusiems žmonėms. Influenceriai ima viršų. Jiems pavyko tai, kas nepavyko mūsų rašytojams – būti skaitomais tautos. Negana to – perkamiems. Dabar žmonės po pagalve miega ne su biblijos pranašų patarimais, ką jau ten pasninkai. Vadmas Zizas arba Alex Monaco jus išmokys kaip išsivaduoti nuo apokalispės mažinant besaikį vartojimą, formuojam savo poreikius ir norus tikslingai. Nejaugi taip sunku suprasti – reikia gyventi tikslingai. Rūkymas kenkia. Alhoholis kenkia. Draugai kenkia. Seksas gal ir gerai, bet ne per dažnai, nes tada bus netikslingai, o taip negalima...

Nu bet užteks čia tų ditirambų. Tipo sėdžiu aš, žiūriu į tas mergikes, ir negaliu patikėt kas vykst. Taip leistis, kad katins į batą primyžtų. Ir tada galvoju, ko aš čia skundžiuos. Tik dėl to, kad pati, va, taip nedarau. Tipo griauž pavyds.

Baigias tas absurda festivalis ir mes su draugais, nė vienas nepapirkti siūloma piguma, tylėdami pasišalinam iš salės.

–        Ką aš čia veikiau, – visas pakrikęs klaus manęs draugas.

–        Nežinau, juk pats užsiregistravai. – Mintyse pagalvoju, kad tas žmogelis retai ein į kokius renginius sava noru, nebent priverti. Bet matyt, Zizo reklama veik.

–        Klausyk, – sakau, – reik ir mum pradėti rašyti apie skaudžią savo vaikystę. Mano knygos pavadinimas būtų „Mergystė pedofilo šešėly“. Granatuots bestseleris. Arba „Kaip aš augau su pedofilu“. Taip net geriau skamb.

Visi pradedam sutartinai žvengt. Žinot, kišenės chebra, sunkūs tikėtojai.

 Bet trumpa įsivaizdavau kaip parašau tokią knygą ir po to važinėju po Lietuvą skiesdama visiems smegenis, kad nesvarbu kokia tava vaikystė buvo, reikia paleisti ir gyventi toliau. Vaikystėje mes neturim pasirinkimo, tad gyvenam tėvų gyvenimus. Bet ne amžinai. Va, žiūrėkit, išvažiuoji iš tėvų namų, išsivaduoji. Atrandi gyvenimą prasmę. Svarbu pajaust, kad tau gerai.

„O kaip šeimai?“

„Ai, šeima vis dar šūde, kapanojas tam pačiam. Svarbu man gerai.“

Oi, ne, čia to paskutinio geriau nesakyti. Visi tik apie pirmą dalį kalb. Nes jei apie šeimą pradėsi, tai mažesnis superherojus pasirodysi. O tau reikia, kad tave įsivaizduotų kaip laimėtoją, nes kitaip niekas nepirks knygų, niekas tavęs nesiklausys. Nes reikia tikslingai, supranti, gyventi. Ir tikslingai pasakoti tam tikrus dalykus. O kas yra netikslinga – tas neperkama. Nu bet gal ir gerai, vadinas, neparduodama.

Nieko kalba

Prisimenu pavasario atlydžius, kai galėdavau valandų valandas pratupėti žiūrėdama į vienkiemio kanalu nubėgantį vandenį.

Užvilkta dviem šiltom kelnėm, įmauta į aiškiai per didelę mano amžiui striukę, su mėlynai gaidiška kepure ir etiudą užbaigiančiu smaugiančiu šaliku. Kad tik aš galėčiau stebėti tą savo kvailą atlydį. Kaip susidaro maži tirpstančio ledo purslai, kokios bespalvės ir permatomos vandens, pro kurį prasišviečia juodžemis, spalvos.

Tuoj iš laukinės virtuvės, va tuoj, su garais į drėgną pavasario orą išlys močiutė, ir žemaitiškai grubiai, ant viso miško užrėks mane vadindama.

„Robert, a esi iest“.

Ir aš, kiek sudrebėjusi nuo netikėtumo, sunkiai atitrauksiu žvilgsnį nuo bėgančio ir lengvai kaip močiutė sau po nosimi burbuliuojančio vandens, žinodama, kad reikia bėgti, kur mane vadina. Aš buvau laimingas vaikas. Kažkas visada man primindavo, kad reikia per ilgai neužsižiūrėti į vieną tašką. Nes kad ir kiek žiūrėtum, vandens kalbos neišmoksi.

Lygiai taip, baigiantis Šiaulių naktims sėdėjau „Kišenėje“ ir klausiausi svetimų pokalbių čiurlenimo, mintydama apie nubėgusius (...). Šalia manęs sėdėjo draugas. Jis žiūrėjo į savo bokalą lygiai kaip aš negalėjau paleisti vandens. Be jokių klausimų, apžavėtas bokalo varniukų.

Ar žinot, kaip tada atrodo žmogus?

Lyg jo nebūtų.

Taip atrodo ką tik mirę, kai jiems užmerkiam akis.

Aš galėjau jam užmerkti akis, bet vietoj to staigiai pakrutinau jį už kojos ir jis ėmė lėtai grįžti į „Kišenę“, persibraukė dešine ranka plaukus ir nusišypsojo, vis dar žiūrėdamas į bokalą. 

„Ką tu?“  – apstrakčiai paklausiau.

„Nieko. Ką čia daugiau veiksi.“

Ta pačia dešine suėmęs bokalą jis atsigėrė ir tame geste buvo kažkas sakralaus. Galbūt tai, kaip jis švelniai paglostė rasoto bokalo briaunas? 

Ir aš pagalvojau, kas yra tas Niekas? Nes aiškiai, su juo šnekučiuotis daug įdomiau, nei su sėdinčiais prie baro. Tas Nieko žvilgsnis, kuriame telpa tiek daug neišsakomo ir susisiekiančio su tuo, ko negalime įrodyti, bet kas egzistuoja mumyse. Nieko yra tai, kas netaps žodžiais, ko mes niekada vienas kitam nepasakysim. Nieko – tai tyli išpažintis savam bokalui. Malda žlugusioms svajonėms. Tikėjimas ateities prisiminimais.

Iš Nieko gimė pasaulis. Dėl Nieko jis ir išnyks. 

Tuoj už „Kišenės“ baro išlys barmenė. Kaip ir mano močiutė, ji pažadins ir pertrauks tylą, kurioje bandome išmokti kalbos. 

Ir aš paprašysiu barmenės įpilti, kad galėčiau stebėti kaip bokalu, link medinio baro, slysta vandens lašas. Ir vėl stebėsiu tekanį vandenį, nors niekada neišmoksiu jo kalbos, draugai. Nes kažkas visada mus pertrauks, primindamas, kad reikia gyventi. 

Nėra kada mokytis Nieko kalbos.

„Kišenė“

Aušros alėjos ir Dvaro gatvių sankirtoje, yra toks pasagos formos baras „Kišenė“, kurį kone prieš trisdešimt metų įkūrė Algimantas Dovidauskas, tačiau nuo tų laikų baras spėjo pakeisti ne vieną šeimininką. Visgi, aplinka čia liko nepakitusi, gal tik dvasia kiek priblėso, jei paklaustum senbuvių.

Bare visada kvepia medžiu, aliejumi, cigaretėmis ir vyrų prakaitu. Žodžiu, kokių dar labiau kvapų negali pakęsti išpaikėliai, tačiau dievina bohema ir įvairiausi keistuoliai? 

Matyt, todėl bare renkasi tik ištikimiausi klientai, jau tapę šio baro senbuviais. O nežinantys baro taisyklių, antrą kartą retai čia sugrįžta, tuo labiau, jei sumano „išsipisinėti“, mat baro priekyje sėdintis ir romo stikle savo atvaizdą skandinantis „apsauginis“ visada maloniai paprotins daugiau čia nelįsti. 

Bare galioja savitas etikos ir moralės kodeksas: 

1) senbuviai visada sėdi baro priekyje, kur turi išskirtinę privilegiją į vienintelį televizoriaus ekraną; 

2) net jei baro priekyje niekas nesėdi – neužimk vietų; 

3) jei esi prašalaitis, geriau atsisėsk kuo toliau nuo priekio; 

4) nesikabinėk prie žmonių; 

5) nekviesk barmeno per garsiai, nes gali jo taip ir nesulaukti.

Baro senbūviai dabar čia susirenka ne tiek išgerti, kiek vienas kito pašonėje kontempliuoti gyvenimą. 

Aš lygiai taip, kartais baro gale su draugais ir alaus bokalais, arba viena, pasislėpusi už baro viduryje esančios kolonos, mėgstu kontempliuoti, stebėti besimainančias klientūros pamainas ir klausytis svetimų pokalbių. Rašyti poeziją. 

Sėdint ten, pasimiršta laikas, diena sutemsta, o užrašų kiekis mano kišenėje auga. 

Ėj, nekaltinkit manęs! Patikėkit – visi rašytojai vagys! Vieni vagia iš kitų. Treti iš antrų. Aš, pavyzdžiui, vogiu iš ypatingų. Draugų. Nepažįstamųjų. Barmenų. Tų, kurių istorijos arba frazės įstringa tarp dešinės ir kairės ausies. Dėl to ne visada jaučiuosi gerai. Dažnai užkrenta ausys.

Galbūt kalti karščiai, nes pastaruoju metu ne tik prastai girdžiu, bet ir prastai susišneku. Tai yra nusišneku. Žinot, juk visiems būna dienų, kai būna dienų... 

Gali kilti klausimas, kokia šio blogo paskirtis? Na, viena aišku, jis tikrai nebus skirtas „Kišenės“ pietums reklamuoti. Anei pristatyti sezono naujienoms.

Tai savito atsakymo ieškojimas. Mano įsivaizduojama kelionė Vidurio Amerikos miesteliais, pigus ir atsitiktinis pasitrainiojimas po Europą ir egzotiškas Rytų šalis. O iš tikrųjų – bandymas nusėdėti bare su sustingusia po darbo nugara. Rašymas. Mokymasis horizontaliai mąstyti. Grįžimas prie skaitymo. Prie gyvenimo. Mokymasis kvėpuoti.

Žodžiu, gyvenimas pilnas betikslio ieškojimo. Tad kam gaišti laiką? Aš renkuosi barą!