„Kišenė“

Aušros alėjos ir Dvaro gatvių sankirtoje, yra toks pasagos formos baras „Kišenė“, kurį kone prieš trisdešimt metų įkūrė Algimantas Dovidauskas, tačiau nuo tų laikų baras spėjo pakeisti ne vieną šeimininką. Visgi, aplinka čia liko nepakitusi, gal tik dvasia kiek priblėso, jei paklaustum senbuvių.

Bare visada kvepia medžiu, aliejumi, cigaretėmis ir vyrų prakaitu. Žodžiu, kokių dar labiau kvapų negali pakęsti išpaikėliai, tačiau dievina bohema ir įvairiausi keistuoliai? 

Matyt, todėl bare renkasi tik ištikimiausi klientai, jau tapę šio baro senbuviais. O nežinantys baro taisyklių, antrą kartą retai čia sugrįžta, tuo labiau, jei sumano „išsipisinėti“, mat baro priekyje sėdintis ir romo stikle savo atvaizdą skandinantis „apsauginis“ visada maloniai paprotins daugiau čia nelįsti. 

Bare galioja savitas etikos ir moralės kodeksas: 

1) senbuviai visada sėdi baro priekyje, kur turi išskirtinę privilegiją į vienintelį televizoriaus ekraną; 

2) net jei baro priekyje niekas nesėdi – neužimk vietų; 

3) jei esi prašalaitis, geriau atsisėsk kuo toliau nuo priekio; 

4) nesikabinėk prie žmonių; 

5) nekviesk barmeno per garsiai, nes gali jo taip ir nesulaukti.

Baro senbūviai dabar čia susirenka ne tiek išgerti, kiek vienas kito pašonėje kontempliuoti gyvenimą. 

Aš lygiai taip, kartais baro gale su draugais ir alaus bokalais, arba viena, pasislėpusi už baro viduryje esančios kolonos, mėgstu kontempliuoti, stebėti besimainančias klientūros pamainas ir klausytis svetimų pokalbių. Rašyti poeziją. 

Sėdint ten, pasimiršta laikas, diena sutemsta, o užrašų kiekis mano kišenėje auga. 

Ėj, nekaltinkit manęs! Patikėkit – visi rašytojai vagys! Vieni vagia iš kitų. Treti iš antrų. Aš, pavyzdžiui, vogiu iš ypatingų. Draugų. Nepažįstamųjų. Barmenų. Tų, kurių istorijos arba frazės įstringa tarp dešinės ir kairės ausies. Dėl to ne visada jaučiuosi gerai. Dažnai užkrenta ausys.

Galbūt kalti karščiai, nes pastaruoju metu ne tik prastai girdžiu, bet ir prastai susišneku. Tai yra nusišneku. Žinot, juk visiems būna dienų, kai būna dienų... 

Gali kilti klausimas, kokia šio blogo paskirtis? Na, viena aišku, jis tikrai nebus skirtas „Kišenės“ pietums reklamuoti. Anei pristatyti sezono naujienoms.

Tai savito atsakymo ieškojimas. Mano įsivaizduojama kelionė Vidurio Amerikos miesteliais, pigus ir atsitiktinis pasitrainiojimas po Europą ir egzotiškas Rytų šalis. O iš tikrųjų – bandymas nusėdėti bare su sustingusia po darbo nugara. Rašymas. Mokymasis horizontaliai mąstyti. Grįžimas prie skaitymo. Prie gyvenimo. Mokymasis kvėpuoti.

Žodžiu, gyvenimas pilnas betikslio ieškojimo. Tad kam gaišti laiką? Aš renkuosi barą!