Nieko kalba

Prisimenu pavasario atlydžius, kai galėdavau valandų valandas pratupėti žiūrėdama į vienkiemio kanalu nubėgantį vandenį.

Užvilkta dviem šiltom kelnėm, įmauta į aiškiai per didelę mano amžiui striukę, su mėlynai gaidiška kepure ir etiudą užbaigiančiu smaugiančiu šaliku. Kad tik aš galėčiau stebėti tą savo kvailą atlydį. Kaip susidaro maži tirpstančio ledo purslai, kokios bespalvės ir permatomos vandens, pro kurį prasišviečia juodžemis, spalvos.

Tuoj iš laukinės virtuvės, va tuoj, su garais į drėgną pavasario orą išlys močiutė, ir žemaitiškai grubiai, ant viso miško užrėks mane vadindama.

„Robert, a esi iest“.

Ir aš, kiek sudrebėjusi nuo netikėtumo, sunkiai atitrauksiu žvilgsnį nuo bėgančio ir lengvai kaip močiutė sau po nosimi burbuliuojančio vandens, žinodama, kad reikia bėgti, kur mane vadina. Aš buvau laimingas vaikas. Kažkas visada man primindavo, kad reikia per ilgai neužsižiūrėti į vieną tašką. Nes kad ir kiek žiūrėtum, vandens kalbos neišmoksi.

Lygiai taip, baigiantis Šiaulių naktims sėdėjau „Kišenėje“ ir klausiausi svetimų pokalbių čiurlenimo, mintydama apie nubėgusius (...). Šalia manęs sėdėjo draugas. Jis žiūrėjo į savo bokalą lygiai kaip aš negalėjau paleisti vandens. Be jokių klausimų, apžavėtas bokalo varniukų.

Ar žinot, kaip tada atrodo žmogus?

Lyg jo nebūtų.

Taip atrodo ką tik mirę, kai jiems užmerkiam akis.

Aš galėjau jam užmerkti akis, bet vietoj to staigiai pakrutinau jį už kojos ir jis ėmė lėtai grįžti į „Kišenę“, persibraukė dešine ranka plaukus ir nusišypsojo, vis dar žiūrėdamas į bokalą. 

„Ką tu?“  – apstrakčiai paklausiau.

„Nieko. Ką čia daugiau veiksi.“

Ta pačia dešine suėmęs bokalą jis atsigėrė ir tame geste buvo kažkas sakralaus. Galbūt tai, kaip jis švelniai paglostė rasoto bokalo briaunas? 

Ir aš pagalvojau, kas yra tas Niekas? Nes aiškiai, su juo šnekučiuotis daug įdomiau, nei su sėdinčiais prie baro. Tas Nieko žvilgsnis, kuriame telpa tiek daug neišsakomo ir susisiekiančio su tuo, ko negalime įrodyti, bet kas egzistuoja mumyse. Nieko yra tai, kas netaps žodžiais, ko mes niekada vienas kitam nepasakysim. Nieko – tai tyli išpažintis savam bokalui. Malda žlugusioms svajonėms. Tikėjimas ateities prisiminimais.

Iš Nieko gimė pasaulis. Dėl Nieko jis ir išnyks. 

Tuoj už „Kišenės“ baro išlys barmenė. Kaip ir mano močiutė, ji pažadins ir pertrauks tylą, kurioje bandome išmokti kalbos. 

Ir aš paprašysiu barmenės įpilti, kad galėčiau stebėti kaip bokalu, link medinio baro, slysta vandens lašas. Ir vėl stebėsiu tekanį vandenį, nors niekada neišmoksiu jo kalbos, draugai. Nes kažkas visada mus pertrauks, primindamas, kad reikia gyventi. 

Nėra kada mokytis Nieko kalbos.