Nieko kalba

Prisimenu pavasario atlydžius, kai galėdavau valandų valandas pratupėti žiūrėdama į vienkiemio kanalu nubėgantį vandenį.

Užvilkta dviem šiltom kelnėm, įmauta į aiškiai per didelę mano amžiui striukę, su mėlynai gaidiška kepure ir etiudą užbaigiančiu smaugiančiu šaliku. Kad tik aš galėčiau stebėti tą savo kvailą atlydį. Kaip susidaro maži tirpstančio ledo purslai, kokios bespalvės ir permatomos vandens, pro kurį prasišviečia juodžemis, spalvos.

Tuoj iš laukinės virtuvės, va tuoj, su garais į drėgną pavasario orą išlys močiutė, ir žemaitiškai grubiai, ant viso miško užrėks mane vadindama.

„Robert, a esi iest“.

Ir aš, kiek sudrebėjusi nuo netikėtumo, sunkiai atitrauksiu žvilgsnį nuo bėgančio ir lengvai kaip močiutė sau po nosimi burbuliuojančio vandens, žinodama, kad reikia bėgti, kur mane vadina. Aš buvau laimingas vaikas. Kažkas visada man primindavo, kad reikia per ilgai neužsižiūrėti į vieną tašką. Nes kad ir kiek žiūrėtum, vandens kalbos neišmoksi.

Lygiai taip, baigiantis Šiaulių naktims sėdėjau „Kišenėje“ ir klausiausi svetimų pokalbių čiurlenimo, mintydama apie nubėgusius (...). Šalia manęs sėdėjo draugas. Jis žiūrėjo į savo bokalą lygiai kaip aš negalėjau paleisti vandens. Be jokių klausimų, apžavėtas bokalo varniukų.

Ar žinot, kaip tada atrodo žmogus?

Lyg jo nebūtų.

Taip atrodo ką tik mirę, kai jiems užmerkiam akis.

Aš galėjau jam užmerkti akis, bet vietoj to staigiai pakrutinau jį už kojos ir jis ėmė lėtai grįžti į „Kišenę“, persibraukė dešine ranka plaukus ir nusišypsojo, vis dar žiūrėdamas į bokalą. 

„Ką tu?“  – apstrakčiai paklausiau.

„Nieko. Ką čia daugiau veiksi.“

Ta pačia dešine suėmęs bokalą jis atsigėrė ir tame geste buvo kažkas sakralaus. Galbūt tai, kaip jis švelniai paglostė rasoto bokalo briaunas? 

Ir aš pagalvojau, kas yra tas Niekas? Nes aiškiai, su juo šnekučiuotis daug įdomiau, nei su sėdinčiais prie baro. Tas Nieko žvilgsnis, kuriame telpa tiek daug neišsakomo ir susisiekiančio su tuo, ko negalime įrodyti, bet kas egzistuoja mumyse. Nieko yra tai, kas netaps žodžiais, ko mes niekada vienas kitam nepasakysim. Nieko – tai tyli išpažintis savam bokalui. Malda žlugusioms svajonėms. Tikėjimas ateities prisiminimais.

Iš Nieko gimė pasaulis. Dėl Nieko jis ir išnyks. 

Tuoj už „Kišenės“ baro išlys barmenė. Kaip ir mano močiutė, ji pažadins ir pertrauks tylą, kurioje bandome išmokti kalbos. 

Ir aš paprašysiu barmenės įpilti, kad galėčiau stebėti kaip bokalu, link medinio baro, slysta vandens lašas. Ir vėl stebėsiu tekanį vandenį, nors niekada neišmoksiu jo kalbos, draugai. Nes kažkas visada mus pertrauks, primindamas, kad reikia gyventi. 

Nėra kada mokytis Nieko kalbos.

„Kišenė“

Aušros alėjos ir Dvaro gatvių sankirtoje, yra toks pasagos formos baras „Kišenė“, kurį kone prieš trisdešimt metų įkūrė Algimantas Dovidauskas, tačiau nuo tų laikų baras spėjo pakeisti ne vieną šeimininką. Visgi, aplinka čia liko nepakitusi, gal tik dvasia kiek priblėso, jei paklaustum senbuvių.

Bare visada kvepia medžiu, aliejumi, cigaretėmis ir vyrų prakaitu. Žodžiu, kokių dar labiau kvapų negali pakęsti išpaikėliai, tačiau dievina bohema ir įvairiausi keistuoliai? 

Matyt, todėl bare renkasi tik ištikimiausi klientai, jau tapę šio baro senbuviais. O nežinantys baro taisyklių, antrą kartą retai čia sugrįžta, tuo labiau, jei sumano „išsipisinėti“, mat baro priekyje sėdintis ir romo stikle savo atvaizdą skandinantis „apsauginis“ visada maloniai paprotins daugiau čia nelįsti. 

Bare galioja savitas etikos ir moralės kodeksas: 

1) senbuviai visada sėdi baro priekyje, kur turi išskirtinę privilegiją į vienintelį televizoriaus ekraną; 

2) net jei baro priekyje niekas nesėdi – neužimk vietų; 

3) jei esi prašalaitis, geriau atsisėsk kuo toliau nuo priekio; 

4) nesikabinėk prie žmonių; 

5) nekviesk barmeno per garsiai, nes gali jo taip ir nesulaukti.

Baro senbūviai dabar čia susirenka ne tiek išgerti, kiek vienas kito pašonėje kontempliuoti gyvenimą. 

Aš lygiai taip, kartais baro gale su draugais ir alaus bokalais, arba viena, pasislėpusi už baro viduryje esančios kolonos, mėgstu kontempliuoti, stebėti besimainančias klientūros pamainas ir klausytis svetimų pokalbių. Rašyti poeziją. 

Sėdint ten, pasimiršta laikas, diena sutemsta, o užrašų kiekis mano kišenėje auga. 

Ėj, nekaltinkit manęs! Patikėkit – visi rašytojai vagys! Vieni vagia iš kitų. Treti iš antrų. Aš, pavyzdžiui, vogiu iš ypatingų. Draugų. Nepažįstamųjų. Barmenų. Tų, kurių istorijos arba frazės įstringa tarp dešinės ir kairės ausies. Dėl to ne visada jaučiuosi gerai. Dažnai užkrenta ausys.

Galbūt kalti karščiai, nes pastaruoju metu ne tik prastai girdžiu, bet ir prastai susišneku. Tai yra nusišneku. Žinot, juk visiems būna dienų, kai būna dienų... 

Gali kilti klausimas, kokia šio blogo paskirtis? Na, viena aišku, jis tikrai nebus skirtas „Kišenės“ pietums reklamuoti. Anei pristatyti sezono naujienoms.

Tai savito atsakymo ieškojimas. Mano įsivaizduojama kelionė Vidurio Amerikos miesteliais, pigus ir atsitiktinis pasitrainiojimas po Europą ir egzotiškas Rytų šalis. O iš tikrųjų – bandymas nusėdėti bare su sustingusia po darbo nugara. Rašymas. Mokymasis horizontaliai mąstyti. Grįžimas prie skaitymo. Prie gyvenimo. Mokymasis kvėpuoti.

Žodžiu, gyvenimas pilnas betikslio ieškojimo. Tad kam gaišti laiką? Aš renkuosi barą!