Kadangi
dirbu šiokia tokia renginių organizatore, nori nenori, į tavo kasdienybę atsitiktinumai
atvelka įvairiausių žmonių. Nuo vietinių poetų, kurie savo egzistencija
nesupratingai terlina eterį, iki rašančių politikų, aktorių, įvairiausių profilių jaunimiečių ir geros literatūros grandų. Bet negalvokit, kad
aš netolerantiška. Šitie bent jau stengiasi būti natūralūs ir dažniausiai gaminti
literatūrą.
Bet
vis dažniau tenka susidurti su tokiais feikiniais bičais, kurie, atleiskit už
netoleranciją, nesuprantu kaip patinka publikai? Ir dar tūkstančių
tūkstančiams, nors mūsų šalyje ir taip nėra daug mūsų.
Sėdžiu
tokio ale mitybos specialisto Vadimo Zizo nemokame seminare ir žiūriu, kaip
pabaigoje, jam perskaičius laišką, parašytą savo mirusiai alchoholikei mamai,
mano kolegės pradeda ašarotis. Vieną kone apima egzistencinės atvertys, kita
įsikimba savo vaikinui į klešnę, dar gerai, kad ne už kiaušiukų pakimb. Nu
pizdec, galvoju, teatre taip gerai nevaidina farsų, kaip realybėje žmonės.
Nusišypsau
į ūsą, nes vis tiek reik išlaikyti rimtą rozą, juk atsakinga
darbuotoja... Bet mintyse rimtai svarstau, kam čia tos perteklinės informacijos
apie epistoliarinio žanro teoriją, kam tų šešių metų studijų, kai Vadimas Zizas
brangiai išparduoda pigias savo knygas, atrodo, išsilavinusiems žmonėms.
Influenceriai ima viršų. Jiems pavyko tai, kas nepavyko mūsų rašytojams – būti
skaitomais tautos. Negana to – perkamiems. Dabar žmonės po pagalve miega ne su biblijos
pranašų patarimais, ką jau ten pasninkai. Vadmas Zizas arba Alex Monaco jus
išmokys kaip išsivaduoti nuo apokalispės mažinant besaikį vartojimą, formuojam savo poreikius ir norus tikslingai. Nejaugi taip sunku suprasti – reikia
gyventi tikslingai. Rūkymas kenkia. Alhoholis kenkia. Draugai kenkia. Seksas
gal ir gerai, bet ne per dažnai, nes tada bus netikslingai, o taip negalima...
Nu
bet užteks čia tų ditirambų. Tipo sėdžiu aš, žiūriu į tas mergikes, ir negaliu
patikėt kas vykst. Taip leistis, kad katins į batą primyžtų. Ir tada galvoju,
ko aš čia skundžiuos. Tik dėl to, kad pati, va, taip nedarau. Tipo griauž
pavyds.
Baigias
tas absurda festivalis ir mes su draugais, nė vienas nepapirkti siūloma piguma,
tylėdami pasišalinam iš salės.
–
Ką aš čia veikiau, – visas pakrikęs klaus
manęs draugas.
–
Nežinau, juk pats užsiregistravai. –
Mintyse pagalvoju, kad tas žmogelis retai ein į kokius renginius sava noru, nebent
priverti. Bet matyt, Zizo reklama veik.
–
Klausyk, – sakau, – reik ir mum pradėti
rašyti apie skaudžią savo vaikystę. Mano knygos pavadinimas būtų „Mergystė
pedofilo šešėly“. Granatuots bestseleris. Arba „Kaip aš augau su pedofilu“.
Taip net geriau skamb.
Visi
pradedam sutartinai žvengt. Žinot, kišenės chebra, sunkūs tikėtojai.
Bet trumpa įsivaizdavau kaip parašau tokią
knygą ir po to važinėju po Lietuvą skiesdama visiems smegenis, kad nesvarbu
kokia tava vaikystė buvo, reikia paleisti ir gyventi toliau. Vaikystėje mes
neturim pasirinkimo, tad gyvenam tėvų gyvenimus. Bet ne amžinai. Va, žiūrėkit,
išvažiuoji iš tėvų namų, išsivaduoji. Atrandi gyvenimą prasmę. Svarbu pajaust,
kad tau gerai.
„O
kaip šeimai?“
„Ai,
šeima vis dar šūde, kapanojas tam pačiam. Svarbu man gerai.“
Oi,
ne, čia to paskutinio geriau nesakyti. Visi tik apie pirmą dalį kalb. Nes jei
apie šeimą pradėsi, tai mažesnis superherojus pasirodysi. O tau reikia, kad
tave įsivaizduotų kaip laimėtoją, nes kitaip niekas nepirks knygų, niekas tavęs
nesiklausys. Nes reikia tikslingai, supranti, gyventi. Ir tikslingai pasakoti
tam tikrus dalykus. O kas yra netikslinga – tas neperkama. Nu bet gal ir gerai,
vadinas, neparduodama.
